Matilda Olkinaitė turėjo šviesių perspektyvų tapti Lietuvos poezijos žvaigžde. Tačiau jos gyvenimas tetruko vos 19 metų ir užgeso 1941 m. Turdvario miške 2 km iki Kavoliškio. Čia vedamos iš Panemunėlio į Rokiškį buvo sušaudytos dvi žydų šeimos – Olkinai ir Jofės.
Olkinai turėjo keturis vaikus: Ilją (g. 1919 m.), Matildą (Maslė, g. 1922 m.), Miką (Mindelis, g. 1925 m.) ir Grunią (g. 1930 m.). Devyniolikametė Olkinų dukra Matilda tuo metu Vilniaus universitete studijavo rusų ir prancūzų literatūrą. 1941 metais prasidėjus sovietų trėmimams į Sibirą, o po poros savaičių naciams okupavus Lietuvą, ji grįžo pas tėvus į Panemunėlį. Vos jai sugrįžus visų Panemunėlio žydų šeimas suėmė ir uždarė traukinių stotyje. O liepos pradžioje Olkinų ir Jofės šeimas atskyrė nuo likusiųjų ir nugabeno į arklides, buvusias už kelių kilometrų nuo Olkinų ir Jofės gyvenamosios vietos. Olkinų ir Jofės šeimas nužudė anksčiau negu likusius Panemunėlio žydus, kuriuos sušaudė masinės egzekucijos vietoje Rokiškyje 1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis.
Rokiškio rajone Matilda garsėjo kaip talentinga poetė – pirmieji jos eilėraščiai buvo išspausdinti, kai jai tebuvo 13 metų. Per pertraukas tarp pamokų vaikščiodavusi koridoriais giliai susimąsčiusi. Kartais sustodavo ir užsižiūrėdavo pro langą. Tuomet draugai sakydavę: „Ša, tyliau, Matilda kuria eilėraštį.“ Panemunėlio pradinę mokyklą baigė su pagyrimu. Lankė Kupiškio gimnaziją, o paskutinius dvejus metus mokėsi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Tada įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą.
Literatūros tyrinėtoja Ilona Murauskaitė atkreipė dėmesį, kad Matildos eilėraščiai savo stilistika primena jos amžininkų Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir Jono Aleksandriškio (Jono Aisčio) poeziją. Bet pradedančiam poetui kitų poetų įtaka neišvengiama.