Medus, vynas ir kalnų sniegas. Tokios buvo sudedamosios vienų iš pirmųjų ledų, kuriais gardžiavosi imperatorius senovės Romoje, dalys. Nors pasak Europos ledų asociacijos „Euroglaces“, Europos ledų istorijos pradžia laikoma tik XVII a. pabaiga, kai ledams gaminti pradėti naudoti pieno produktai.

Pasak Lietuvos kulinarinio paveldo tyrinėtojo prof. Rimvydo Laužiko, Abiejų Tautų Respubliką ledai pasiekė ir išpopuliarėjo XVIII a.: „Viena žinomiausių šio saldumyno mėgėjų buvo kunigaikštienė Aleksandra Oginskienė, Mykolo Kazimiero Oginskio žmona. Žinome, kad 1783 m. liepą jos dvare Siedlcuose (dab. Lenkija) be kitų valgių, ledais buvo vaišintas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis“.

Pirmuosius ledų receptus mūsų krašte randame 1783 m. išleistoje Wojciecho Wincento Wielądkos kulinarinėje knygoje „Kucharz doskonały…“. Jis aprašė vaisinių ledų (vyšnių, serbentų, žemuogių, aviečių ir šaltalankių) gamybos ypatumus bei paminėjo ledų tortą. XVIII a. pabaigoje ledai tapo neatskiriama saldumynų asortimento dalimi. 1785–1809 metais Radviloms dirbęs saldumynininkas Frydrichas Dollingeris jau buvo įvaldęs ir ledų gamybos meną.

Pirmieji ledai, kuriais smaguriavo lietuviai, be minėtų vyšnių, serbentų, žemuogių, aviečių ir šaltalankių, buvo apelsino žiedų, žibuoklių, rožių, migdolų, graikiškų riešutų, lazdyno riešutų, pistacijų, šafrano, kavos, karamelės, gvazdikėlių skonio.

O štai dabartiniais laikais, vidutiniškai 7 litrus ledų per metus, t.y. apie pusantros porcijos kiekvieną savaitę, sulaižantys lietuviai nėra tarp didžiausių smaližių pasaulyje. Mus net keturis kartus lenkia Naujosios Zelandijos gyventojai. Tačiau skonių gausa tikriausiai galėtume varžytis ne tik su jais. Atnaujintame šaltųjų desertų žemėlapyje – skoniai, nuo kurių galima ištirpti: nuo rūkytos skumbrės iki agurkų, bijūnų žiedlapių, žiedadulkių, kiškio kopūstų ir alaus salyklo.

Ledų žemėlapį rasite ČIA

Šaltinis Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“