Panemunio senovės gynybinis įtvirtinimas

XVI a. II pusė – XVII a. Panemunyje kūrėsi valsčius, miestelis ir privatus įtvirtintas dvaras, tada turėjo atsirasti gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo naudojami 1625 m. švedų antpuolių metu. Kaip tik tų metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais Panemunis minimas švedų ir etmono Kristupo Radvilos kautynėse, tais pačiais metais Panemunis buvo sudegintas. Tačiau Augustijonų kronikoje Panemunio dvaras minimas ir Šiaurės karo metu (1700-1721 m.). Jo įgulą tada sudarė „80 nevedusių berniokų raitininkų ir skubomis pašaukti vyrai, o dar 20 buvo laikomi Pilkalnyje, kaip sekėjų būrys, priklausąs Panemunio piliai”. Vadinasi, po 1625 m. dvaro įtvirtinimai buvo atstatyti.
Šiandien iš Panemunio įtvirtinimų likę nedaug. Pirmiausia tai 11 m virš upės iškilusi kalva, kurios viršus keturkampis, apsuptas pylimu. Jo kraštinės 56-60 m ilgio. Žemiausias yra rytinis pylimo išorinis šlaitas (apie 4,6 m), panašaus aukščio ir pietinis šlaitas, nuo upės pusės yra apie 11 m aukščio skardis, nedaug žemesnis ir šiaurinis pylimo šlaitas. Šiame šlaite likę apie 6 m pločio į kalvą įkirstos patalpos trijų sienų griuvėsiai. Pylimo plotis – apie 2-3 m, už jo vidaus pusėje yra 3 m gylio griovys, kuris viršuje yra beveik 14 m pločio. Viduje esanti aikštelė šiek tiek žemesnė už pylimą ir ne visai taisyklingos formos – 30 x 35 x 27 m. Pati trumpiausia (27 m) šio netaisyklingo trikampio kraštinė yra atsukta į upės pusę
Panemunio gynybinis įtvirtinimas, amžiaus viduryje dar vadintas piliakalniu, savo forma primena redutą, kuris galėjo būti pastatytas iš šalia dvaro esančios kalvos. Didėjant švedų antpuolio grėsmei, jis galėjo ginti dvaro pastatus bei įgulą. Kita vertus, anksčiau šioje vietoje galėjo būti piliakalnis, kuris perstatytas ir panaudotas vėlesnių laikų gynybai. Tačiau šias hipotezes pagrįsti ar paneigti gali tik archeologiniai tyrinėjimai arba rasti nauji istoriniai šaltiniai.

Šaltinis Veliutė I. „XVI – XVII a. fortifikacijos raidos atspindžiai Lietuvoje“ 2020 m.