Mistinės istorijos Rokiškyje

Dviragio ežeras – Pikta buvo Bedugnienė, gražiosios Rūtos pamotė. Nesibaigiančius darbus krovusi ji podukrai, kad tik toji neturėtų kada susitikti su savo mylimuoju Jauniumi. Pamotės liepta Rūta išginė bandą į lankas ir likusi viena gailiai rypavo, dievams našlaitės dalia skundėsi. Pasipiktino tai išgirdęs Perkūnas dievaitis. Pasiuntė juodą debesį, kuris atgriuvo padange klaikiai šniokšdamas, žaibų strėles laidydamas ir sugrumėjo „Jei kas atspės mano vardą – pasitrauksiu, jei ne – visus nuo žemės nušluosiu, o pirmiausia Bedugnienę, kuri našlaitę Rūtą skriaudžia.“ Visaip spėliojo išsigandę žmonės, bet vis neatspėję. Debesis šėlęs virš galvų ir šimtamečius sodybų klevus iš šaknų vertęs. To šėlsmo išsigandęs Rūtos bandos jautis ir ėmęs iš lauko namo bėgti. „Dviragi, kur tu!“ – sušukusi Rūta. Tuoj prasivėrusi žemė ir debesis tyliai nusileidęs į žiojėjančią daubą. Taip atsiradęs ežeras vardu Dviragis.

Audros upelis – Sartuose kadaise gyveno undinės. Kartą žvejai vieną jų sugavo. Undinė ėmė blaškytis tinkle ir šaukti. Jos šauksmą išgirdo senas karys. Jis šoko į vandenį, kardu sukapojo tinklą ir išlaisvino undinę. Ši atsidėkodama karį meiliai apkabino ir abu nunėrė į ežero bangas. Ir dabar toje vietoje ežeras skleidžia žavią melodiją – tereikia tyliomis naktimis gerai įsiklausyti. Šią melodiją Audros upelis perduoda žmonėms.

Akmuo Velnio krėslas – pasakojama, kad seniau rudens vakarais ant jo sėdėdavęs šiaučiuku pasivertęs velniukas ir siūdavęs gražius raudonus batukus, kuriais viliodavęs merginas. Mergina apsiavusi tais batukais, pradėdavusi šokti. Sustoti ji negalėdavusi ir šokdavusi iki paskutinio atodūsio. O vyrus batai vis pro bažnyčią nešdavę. Eina žmogus šventadienį bažnyčion, o batai ne į bažnyčią, o į karčiamą neša. Supratę pokštą, žmonės batus po pažastim iki bažnyčios nešdavosi ir tik šventoriuje apsiaudavo. Tačiau ir čia, prie pat bažnyčios durų, batai dažnai apsisukdavę ir vargšas žmogus atsidurdavęs karčiamoje.

Panemunio versmelė – senų žmonių padavimai pasakoja, jog buvę pastebėta, kad paliegę stirnos ir briedžiai, atsigėrę šaltinėlio vandens čia, prie Nemunėlio upės, imdavę stiprėti ir pasveikdavę. Vietoje dabartinių dvaro rūmų, esančių prie pat Nemunėlio upės, kadaise buvęs moterų vienuolynas. Vienuolės slaugiusios ligonius ir sėkmingai juos gydžiusios šaltinio vandeniu.

Grūbelė – Gražioji laumė Grūbelė nebuvo panaši į savo giminaites. Ji vasaros naktimis neviliojo vėlyvų pakeleivių ar aplinkinių kaimų bernelių ir neskandino jų ežero sietuvose. Ji mėgo šiltomis bei tyliomis naktimis klausytis nenuoramų lakštingalų, svajoti ir stebėti viską, kas laumėms neleistina, svetima. Bardavo ją senosios gentainės už tai, kad drobes blogai velėjanti ir nerenkanti perlų rasotoje pievoje…
Anksčiau nei kitos laumės, ji išplaukdavo iš ežero gelmės ir, atsisėdusi smėlio kalnelio papėdėje, klausydavosi liūdnos, ilgesingos dainos. Net neįtarė dvaro samdinys Juozapėlis, kad jo širdgėlos klausosi vandenų gražuolė.
Vieną vėlyvą vakarą grįždamas iš laukų, Juozapėlis ėjo per miglų apgaubtą pievą ir išvydo nepaprastą reginį. Ant akmens sėdėjo daili mergelė žalia žvilgančia šilko suknele ir, šukuodama palaidas kasas, maloniu balseliu dainavo. Sudrebėjo bernelis, bet nesumišo. Nepaprastas grožis jį užbūrė, net pasakojimus apie laumių klastas pamiršo…
Veržli ir audringa lyg pavasario upė buvo Juozapėlio ir laumės gražuolės meilė. Iki pat aušros jie sėdėdavo viską užmiršę kalnelio papėdėje. Tai nepatiko Juodajai laumei, visų laumių motinai. Jų bijojo, kad Grūbelė, pamilusi jaunikaitį, nepasiliktų žemėje ir netaptų paprasta mirtingąja, užtraukdama negarbę visai laumių giminei.
Juodoji motina sukvietė ežero gyventojas į salelę tarp meldų bei ajerų. Ilgai ginčijosi, kol sugalvojo atskalūnei tinkamą bausmę. Buvo nuspręsta ištrempti Grūbelę į pačią tolimiausią sietuvą ir uždaryti dumbliname narve. Nepadėjo nei prašymai, nei maldavimai. Šaltos laumių širdys buvo bejausmės lyg akmuo.
Ilgai sėdėdavo bernelis kalvelės papėdėje, karčiai dūsaudamas, bet laumelės taip ir neišvydo. Tik paryčiais, kai imdavo sklaidytis miglos, kažkur ežero gelmėje pasigirsdavo verksmas ar aimana, paskui – klaikus kvatojimas…
Juozapėlis ėmė šalintis žmonių, apleido darbą, sulysęs ir purvinas slankiodavo apie ežerą arba sėdėdavo kalvelės papėdėje, vis kartodamas Grūbelės vardą. Nesuvokė žmonės, ką tas žodis galėtų reikšti, bet kalvelei vardas prigijo.

Fotografija Dariaus Baltakio