K. Žiaugraitė: „Tai iš didelės meilės Marsui“

„Mr. Mars“ – kraštietės Kornelijos Žiaugraitės įkurta baldų linija, skirta gyvūnams, ir ne tik jiems. Šios idėjos „kaltininkas“ – šuniukas Marsas. Kornelija atvirai, kaip sekasi baldų gamyba ir kas laukia ateityje. Jos tikslas – maksimali kokybė, prabanga ir daugiafunkcionalumas.

– Kaip ir kada kilo „Mr. Mars“ idėja?

– Pati idėja kilo seniai, prieš daugiau nei šešerius metus. Tai dėl didelės meilės savo augintiniui Marsui, tad jis turbūt dėl to ir „kalčiausias“. Marsas mano gyvenime svarbus ir ypatingas, todėl ir guoliuko jam norėjau būtent tokio – ypatingo. Mėgstu kokybiškus ir praktiškus daiktus, todėl kai ieškojau guolio savo mylimam šuniukui, niekas man nepatiko ir niekas netiko namų interjere, todėl nusprendžiau pabandyti padaryti pati.

Internete irgi neradau nieko, kas būtų verta dėmesio. Paieškos tęsėsi ilgai, tačiau vis tiek buvo nesėkmingos. Galiausiai nusprendžiau nesisavinti svetimos idėjos, o sukurti savą: mintyse susidėliojau labai aiškų ir detalų dizainą. Tas vaizdas liko nepakitęs iki šiol, būtent tokio dizaino baldus praėjau gaminti ir gaminu iki šiol. Žinoma, tobulinimų būta, bet pati idėja išliko.

– Turėjai idėją. Kas vyko toliau?

– Baldų gamybos įgūdžių neturėjau, prireikė ilgų bandymų, kol pavyko puikus rezultatas. Kai gaminau pirmąjį savo guoliuką, sukirbėjo mintis, galbūt tuo galėčiau užsiimti visą gyvenimą, nors iki tol nemačiau savęs gamyboje. Man patinka sugalvojus idėją ją įgyvendinti, kažką sukurti, kažką sugalvoti. Mano pirmasis „blynas“ sulaukė didelio susidomėjimo ir daug gražių komentarų. Visi kone vieningai sakė: „Tokio guolio dar nesu matęs.“ Kiekvieną kartą išgirdus šiuos žodžius stiprėjo mintis išdrįsti siūlyti žmonėms tai, ko jie dar nėra matę.

Kai galų gale apsisprendžiau, pradėjau viską nuo pradžių. Pirmiausia apgalvojau produkto sukuriamąją vertę, naudą ir įvertinau pirkėjo lūkesčius. Mano tikslas – maksimali kokybė, siejama su prabanga ir daugiafunkcionalumu, kurį pajustų žmogus ir augintinis. Mąsčiau, kokią dar gaminio naudą galėčiau pasiūlyti savo klientams. Idėją pakišo pats Marsas. Mano šuo labai bijo griaustinio, lietaus, smarkaus vėjo, fejerverkų. Socializavimo metodai veikė, bet tie, kas su tuo susiduria, žino, jog tai lėtas procesas, o norėjosi gyvūnui padėti nusiraminti čia ir dabar. Vieną vakarą, kai prasidėjo griaustinis, pastebėjau, kad Marsas iškart įlindo į guoliuką pasislėpti, tuomet supratau, kad tas guoliukas – puiki priemonė sušvelninti stresą. Norėjau, kad šis gaminys būtų ramybės vieta gyvūnui. Pufo vidų įrengiau iš garso izoliacinių medžiagų ir pasikonsultavau su šunų elgesio specialistu. Jis patvirtino, kad toks produktas rekomenduotinas augintiniams, kurie turi elgesio sutrikimų, tokių kaip nerimas, ar triukšmo baimių, fobijų, tarkim, bijo fejerverkų, griaustinio, stipraus vėjo, lietaus, muzikos.

Tuomet galvoje susidėliojau aiškią verslo idėją: kas aš esu ir kur aš eisiu. Idėja atrodė labai aiški, paprasta ir išsigryninta, o kaip ir ką daryti – nežinia. Todėl nuo minties iki realių darbų dar teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią. Pradėjau susikurdama feisbuko paskirą, bene iškart sulaukiau didelio susidomėjimo, išskirtinis gaminys pritraukė žmones.

– Kada pavyko parduoti pirmąjį savo kūrinį?

– Tiesa pasakius, pirmojo pardavimo nepamenu, tik pamenu, kad pufas buvo tamsios violetinės spalvos. Veiklos pradžioje susidūriau su daugybe kliūčių. Greitai supratau, kad visko viena negaliu padaryti, tai neefektyvu ir beprasmiška. Tad kitas logiškas žingsnis buvo susirasti darbuotoją. Vos tik atsirado padėjėja, iškart daugiau dėmesio ir laiko pradėjau skirti tiems dalykams, kas skatina veiklos augimą.

– Dalyvavai ir savivaldybės konkurse paramai gauti?

– Taip, esu laimėjusi verslo paramą savivaldybėje. Tai labai prisidėjo prie veiklos vystymo. Buvo atnaujinti būtiniausi įrankiai, jie paspartina ir palengvina darbą, pavyko įsigyti didelį kiekį medžiagų,  o tai gerokai sumažina gamybos išlaidas.

– Kur gaminate?

– Aš pati gyvenu ir dirbu Kaune. Į Kauna persikrausčiau praėjusiais metais, iki tol gamybos procesuose dalyvavau intensyviai, kol darbuotoja išmoko dirbti. Dabar gamyba vyksta Rokiškyje, o aš pati dirbu nuotoliniu būdu iš Kauno. Turiu du darbus, tad tenka pasistengti viską suderinti. Iš pradžių nebuvo lengva, bet viskas įmanoma. Turiu labai gerą darbuotoją, ja pasitikiu ir labai ją vertinu, todėl nebeturiu prižiūrėti kiekvieno jos žingsnio.

– Kiek jau esi pagaminusi ir pardavusi savo kūrinių? Tikriausiai juos galima pamatyti ne  vien Lietuvoje? Kur teko juos siųsti?

– Kiek teko pagaminti, niekada neskaičiavau. Būtų smagu žinoti tikslų skaičių. Tų gaminių nemažai.

Nemažai produkcijos keliauja ir į užsienį: Vokietiją, Angliją, Airiją, Norvegiją, Daniją ir t. t. Toliausiai yra tekę siųsti į Kiprą. Šį siuntinį labai gerai pamenu, nes buvo pandemijos pradžia, kai siuntų procesas buvo sutrikęs ir mūsų kūrinys iš Lietuvos į Kiprą keliavo kelis mėnesius. Džiaugiuosi, kad klientas tai suprato ir kantriai laukė

– Kaip keitėsi asortimentas? Ką šiuo metu gaminate? Apskritai, ką klientai gali pasirinkti užsisakinėdami pufus?

– Asortimentas pasikeitė: atsirado naujų modelių ir formų pufų, pradėjome gaminti ne vien gyvūnams skirtus baldus – minkštasuolius, batų dėžes, daiktadėžes. Pagrindinė idėja išlieka ta pati: bandau prisitaikyti prie įvairių namų ir pasiūlyti klientams tokį gaminį, kuris lengvai įsilietų į jų namų interjerą. Naudojame klientų turimus baldų audinius, užsakome identiškus audinius, kad mūsų gaminys maksimaliai prisitaikytu interjere.

Turime daugybę įvairiausių spalvų audinių, jų siūlome žmonėms, bet perkamiausias ir mylimiausias yra apvalus klasikinio stiliaus pilkos spalvos pufas. Jau keletą metų situacija nesikeičia ir turbūt jokia spalva ar modelis neaplenks. Nors pastaruoju metu žmonės tapo drąsesni ir vis labiau mėgsta ryškias spalvas, pageidauja, kad pufas būtų namų akcentas ir išsiskirtų. 

– Kokie ateities planai? Ar esate sumanę  naujų idėjų?

– Idėjų visuomet pilna, tačiau viskam reikia laiko ir tinkamo pasiruošimo bei įgūdžių. Netolimoje ateityje galvoju intensyviai plėstis į užsienio rinkas, dalį gamybos perkelti ir į Kauną. Šiuo metu vyksta internetinės svetainės paruošiamieji darbai, tad šią vasarą startuos pardavimai užsienyje. Turiu daug naujos produkcijos idėjų, bet viena asortimento neišplėsiu, todėl ieškosiu partnerio ar partneres, kurie norėtų prisijungti. Ketinu aiškiai vystyti savo idėją ir vizija, būti atpažįstama klientų ir stipriai padirbėti rinkodaros srityje. Dabar kaupiu žinias šioje srityje. Mano veiklos kelias buvo ilgas turbūt dėl to, kad viską dariau viena. Džiaugiuosi, kad pasimokiau iš šios klaidos ir į ateitį žengsiu nebe viena.

– Kokiomis bendradarbystės centro „Spiečius” paslaugomis naudojotės? Iš kur sužinojote apie bendradarbystės centrą?

– Į bendradarbystės centrą pakvietė jo koordinatorius. Ilgai nesvarsčiusi sutikau dalyvauti veiklose. Daug naudos gavau mentorystės programoje. Mano mentorius buvo UAB „Rokiškio mėsinė” vadovas Justinas Kanopa, kuris labai padėjo praktiniais patarimais, palaikymu, siūlymu kaip aiškiau susiplanuoti veiklas. Mentorystės programa į veiklą įnešė tikrai daug pasitikėjimo. bendravimas itin paprastas ir produktyvus. Manau, kilus klausimams vėl drąsiai kreipsiuosi patarimų. dar naudojausi verslo akseleravimo mokymais. Verslo akseleravimo mokymai leido įsigilinti į verslo procesus, detaliau susidėlioti planus ką, kada ir kaip patogiau daryti. Dalyvavimas Spiečiaus veiklose labiausiai padėjo per pasitikėjimą, žinių papildymą. Tikrai rekomenduoju kiekvienam pradedančiam verslui dalyvauti bendradarbystės centro „Spiečius” veiklose, įsijungti į spietiečių bendruomenę.

Gimtojo Rokiškio redakcija, Andriaus Stanio straipsnis. Nuotraukos A. Stanio