Tradiciniai Rokiškio krašto amatai

Amatas – kiekvienos bendruomenės širdis ir kraujas, palaikantis gyvybingumą, skatinantis nuolat tobulėti ir augti. Rokiškio kraštas išaugino daug puikių amatininkų, savo išskirtiniais darbais stebinančių tiek kraštiečius, tiek atvykusius svečius. Tai žmonės, kurie savo amatą dirba aistringai, atsakingai, profesionaliai ir iš visos širdies. Kviečiame iš arčiau susipažinti su iškiliausiais Rokiškio krašto amatininkais bei jų kuriama produkcija, išgirsti jų nuostabias istorijas! Neabejojame, jog liksite sužavėti.

Į Kultūros paveldo vertybes reikia žvelgti kompleksiškai, kitų sričių politiką panaudoti paveldo labui. Ir atvirkščiai – kultūros pavelde slypintis potencialas išnaudojamas kitų sferų reikmėms. Tradiciniai amatai bei paslaugos Rokiškyje ir visoje Lietuvoje yra labai plati sritis, apimanti tokias veiklas kaip akmenskaldystė, malimas, stogų dengimas, drožyba, puodininkystė, liaudies muzikos instrumentų ir kitų etninio paveldo dalykų gamyba, kulinarija, žolininkystė, vyndarystė, kaminkrėtystė, tradicinis giedojimas, nacionalinių senųjų augalų ir gyvulių auginimas bei kt.

AMATININKAI

ALĖ DEKSNIENĖ

1.Veltiniai    2.  Veltinys.   3. Vyriškos veltinė kepurės (A kategorija)

Nuo pat vaikystės labai mėgo rankdarbius. Išbandė įvairiausias jų rūšis: mezgimą, nėrimą, siuvimą, makrame pynimo techniką ir kitus rankdarbius. Polinkis į rankdarbius paveldėtas iš mamos, ji buvo siuvėja, mezgėja. Vilnos vėlimu susidomėjo 2007 metais. Lankė vilnos vėlimo kursus Rokiškio suaugusių mokymo centre. Tais pačiais metais dalyvavo grupinėje parodoje Rokiškio krašto muziejuje, kur pristatė savo veltus darbus. Pastaraisiais metais, kartu su vyru Kęstučiu Deksniu, taip pat vilnos vėlėju, aktyviai dalyvauja amatų šventėse, festivaliuose, mugėse, parodose, projektinėje veikloje. Renginių metu pristato savo veltus darbus, demonstruoja senąjį vilnos vėlimo amatą, veda edukacijas vaikams ir suaugusiems. Vilnos vėlimo amatą paveldėjo iš vyro giminės ir tęsia šią šeimos tradiciją iš kartos į kartą.

  • 2019 metais surengė pirmąją personalinę veltų darbų parodą „Iš praeities iki dabarties“.
  • 2019 metais veltiniams ir veltiniui suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.
  • 2019 metais priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos narius.
  • 2019 metais dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Kelias nuo variagų iki graikų“ Polocke (Baltarusija), demonstravo senąjį vilnos vėlimo amatą.
  • 2020 metų respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo III vietos laimėtoja.
  • 2021 metų respublikinio konkurso „Iš Džiugo sakmių“ Specialaus prizo laimėtoja.
  • 2021 metų respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo Specialaus diplomo už tradicijos tęstinumą laimėtoja.

Greta vilnos vėlimo veiklos šiuo metu yra tapyba, fotografija ir audinių dažymas augalais. Nuo 2011 metų lankė Dailės studiją suaugusiems pas dailininką Raimondą Gailiūną. Dalyvavo keliose grupinėse tapybos darbų parodose.

  • 2021 metais sukūrė vasarinių suknelių kolekciją „Įkvėpta gamtos“ iš natūralaus šilko, kurį išmargino augalų antspaudais. Kolekcija pristatyta Lietuvos kūrėjų renginyje „Kūrybos podiumas“ Kaune.
  • 2021 metais dalyvavo projekte „Verslumas per amatus“, vedė mokymus tema „Amatai ir verslumas. Tradiciniai vilnos amatai“, Raubonyse, Pasvalio rajone.
  • 2021 metais dalyvavo tarptautiniame projekte „Nematerialaus Sėlių krašto paveldo sklaida Lietuvoje ir Latvijoje“,  Koknesėje, Aknystoje (Latvija), Kupiškyje, Adomynėje (Lietuva), pristatė savo fotografijų parodą „Veltinio kelias“.
KĘSTUTIS DEKSNYS
  1. Veltiniai (A kategorija)

Tai trečios kartos vilnos vėlimo amatininkas. Šiuo amatu vertėsi jo senelis Pranas Deksnys, tėtis Adolfas Deksnys, tėčio brolis Vincas Deksnys. Atmintyje išlikęs visas veltinių vėlimo procesas. Tėtis mirė anksti ir nuo tada ši veikla nutrūko. Vilnos vėlimas tiek įstrigęs atmintyje, kad pirmuosius veltinius pabandė nuvelti būdamas 14 metų. Vienas gavosi visai neblogas, o antras per mažai suveltas, prakiuro rankos nepripratusios prie tokio darbo. Tada visi įrankiai buvo sukrauti ir pamiršti. Praėjus nemažai metų nuo tos dienos, kai ant klėties lubų surado vilnos vėlimo įrankius ir senus tėčio veltus veltinius, labai susidomėjo šia veikla. Dabar vilnos vėlimui skiria didžiąją dalį savo laisvalaikio, naudoja senuosius vilnos vėlimo įrankius, kuriuos paveldėjo iš senelio. Velia abu su žmona Ale Deksniene, taip pat vilnos vėlėja, dalyvauja amatų šventėse, festivaliuose, amatininkų gaminių mugėse, miestelių šventėse. Renginių metu pristato senąjį vilnos vėlimo amatą, demonstruoja vilnos vėlimą. Nori pratęsti šeimos tradiciją – vilnos vėlimo amatą, puoselėti jį, populiarinti ir perduoti iš kartos į kartą.

  • 2019 metais veltiniams suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.
  • 2020 metais dalyvavo Rokiškio krašto vėlėjų darbų parodoje „Vilnonės gėrybės“, Salų dvaro amatų dirbtuvėse.

Kęstutis Deksnys – sertifikuotų tautinio paveldo produktų: veltinių tradicinis amatininkas, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtojas.

Alė Deksnienė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų – veltinių, veltinio, vyriškų veltinių kepurių tradicinė meistrė, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja.

ALĖ GEGELEVIČIENĖ

Tautinio paveldo produktai: kelnės (A kategorija); liemenių audiniai (A kategorija); marškinių audiniai (A kategorija); moteriški marškiniai (A kategorija); moteriškos liemenės (A kategorija); prijuosčių audiniai (A kategorija); prijuosčių audiniai (A kategorija); prijuostės (A kategorija); sijonai (A kategorija); sijonų audiniai (A kategorija); vyriški marškiniai (A kategorija); vyriškos liemenės (A kategorija); pintinės juostos (A kategorija); šiaudiniai sodai (A kategorija).

A. Gegelevičienė labai įvairiapusiška tautodailininkė, išsiskirianti nepaprastu darbštumu, kantrybe ir kūrybingumu. Ji Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus narė, audžianti tautinio kostiumo audinius, pinanti įvairiaspalves juostas ir rišanti  ažūrinius sodus iš šiaudų. Menininkės darbuose atsispindi lietuvių liaudies rankdarbiuose išplėtotos tradicijos ir individualus braižas: polinkis vaizduoti augalinius motyvus, juos stilizuoti, naudoti įvairias audimo, nėrimo, siuvinių technikas.

Alė Gegelevičienė tekstile domisi visą gyvenimą. Vaikystėje audimo išmokė įmotė Julija Davolienė, kuri kaip ir dauguma to laikmečio kaimo moterų, savo reikmėms audė įvairios paskirties audeklus. Dar vaikystėje išmoko suverti sudėtingus raštus, mergaitę kviesdavo kaimynės pagelbėti „užtaisyti stakles“. Vėliau sulaukusi brandos įsigijo modernias žakardines stakles ir pati gaminosi naujų audimo raštų korteles, kūrė raštus audiniams. Dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate audėja-namudininke ir ,,Tulpės“ suvenyrų gamybos įmonėje. Kultūros fondo įmonėje „Krėva“ audė audinius tautiniams kostiumams. Žinių sėmėsi savarankiškai studijuodama senąsias tradicinių audinių ir raštų knygas, vartydama lietuvių liaudies meno albumus, lankydama liaudies meno parodas, nagrinėdama Rokiškio krašto muziejaus etnografijos fondus.  Kopijuodama muziejinius eksponatus audė spalvingus audinius sijonams, liemenėms, prijuostėms. Nenutoldama nuo lietuviškų tradicijų improvizavo ir kūrė savo audeklų derinius. A. Gegelevičienės kuriami kostiumai švyti baltomis lininėmis adinuke siuvinėtomis prijuostėmis bei baltais lininiais marškiniais. Prie tautinio kostiumo kūrybos tautodailininkė prisilietė tik tada, kai išmoko senąja pynimo technika austi juostas. Tautodailininkė savo juostose naudoja Aukštaitijos regionui būdingą spalvinį koloritą, dvinytą arba milišką atlikimo techniką. Dar viena kūrėjos aistra – šiaudiniai sodai. Sodų vėrimui naudoja senovinių veislių ruginius šiaudus, nes jų tarpai tarp bamblių ilgi. Suvertą sodo kompoziciją puošia paukšteliais, girliandomis, žmonių figūrėlėmis, žvaigždutėmis iš šiaudų. Respublikinės konkursinės tautodailininkų parodos „Aukso vainikas“ regioniniame ture už šiaudinius sodus buvo apdovanota III vietos diplomu. A. Gegelevičienės darbai dalyvauja tautodailės parodose, dovanojamos reprezentaciniuose reginiuose. Ji aktyvi bendruomenių renginių dalyvė demonstruojanti gyvuosius amatus, besidalinanti patirtimi ir mokanti vaikus lietuvių liaudies tradicijų.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų (pintinės juostos, šiaudiniai sodai) tradicinė amatininkė, senųjų audimo, mezgimo, pynimo, siuvimo ir siuvinėjimo amatų puoselėtoja.

AUGĖNIJA RUŽELIENĖ

1.Pintinės su antvožu; 2. Pintinės (A kategorija)

Gimė 1966-09-28 Salų, Jurkupių kaime, Rokiškio rajone. Augo daugiavaikėje šeimoje, tad prižiūrėjo jaunesnes seseris ir brolius. Sukūrusi šeimą gyveno ūkiškai. Mama mezgė ir siuvo, siuvo ir anyta, taigi šie užsiėmimai nebuvo svetimi  Augėnijai – pati užsimanė nusipirkti siuvimo, mezgimo  mašinas. Pynimo amatu susidomėjo 2008 metais, kai kaimynė jai padovanojo Kazio Mirinausko knygutę „Viskas iš vytelių”.  Iš tiesų tai buvo puikus pradžiamokslis su įvairių pynimo technikų aprašymais. Pynimo veiklos pradžioje Augėnija, pakelėse prisipjovusi vytelių, nusipynė paprastą krepšį bulvėms, vėliau ėmėsi ir sudėtingesnių formų – apvalių, ovalių, keturkampių, trikampių. Norėdama pasitobulinti, 2009 m. lankė kursus Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre. Juos vedė Regina Raišienė.

2012 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus  narius, pradėjo dalyvauti parodose.  2018 metais Augėnijos pinta skrybėlė pripažinta didžiausia iš vytelių pinta skrybėle Lietuvoje. Skrybėlė 2,07 m skersmens, 6,5 m bryliaus apimties, 3,6 m ertmės galvai apimties, 1,16 m aukščio.

2019 m. Augėnijos pintinės ir pintinės su antvožu įvertintos tautinio paveldo produktų A kategorijos sertifikatu.  Šiuo metu ji dirba Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro amatų dirbtuvėse, kurios įkurtos Salų dvaro rūmuose. Dvaro lankytojams demonstruoju pynimą iš vytelių, organizuoju amatų ir tautodailės parodas bei edukacines pamokėles vaikams.

Per daugiau kaip 10 metų yra nupynusi daugybę pintų daiktų – tai lėkštutės, trijų aukštų vazos, padėklai, pintinės, dėžės skalbiniams, krepšiai, suktukai, lopšys  ir kt. Vieni pinti iš nužievintų vytelių, kiti – iš nenužievintų.  Kai kuriuose persipina net kelios spalvos ir atspalviai  – žalsvi, rusvi, rausvi, rudi. Pynimui naudoja tiek tradicinius pynimo būdus, tiek ir pasitelkusi fantaziją, įvairius pynimo būdus sudėti į vieną gamintį, kuris atrodo moderniai, šiuolaikiškai.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo pynimo amato puoselėtoja, tautinio paveldo produktų - pintinių, pintinių su antvožu (A kategorija) - pynėja.

ELVYRA KERŠULIENĖ

1.Kaklajuostės   2.Kojinės   3.Pirštinės   4.Rinktinės juostos   5.Vytinės juostos  –  A kategorija

Elvyra Keršulienė (Kligytė) gimė 1934 05 06 Rokiškyje. Čia užaugo ir 1953 m. baigė vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Lietuvos Veterinarijos akademiją, o ją baigusi dirbo pagal specialybę. Senajame šeimos name Respublikos gatvėje (anksčiau Kamajų) gyveno visi E. Keršulienės protėviai nuo Rokiškio miesto kūrimosi po Stolypino žemės reformos (1906-1914). Proseneliai Nakai, kaip ir kiti Rokiškio miesto kaimynai ūkininkai, aktyviai prisidėjo prie Rokiškio bažnyčios statybų. Du broliai Matas ir Ignas Nakai įrašyti Rokiškio šv. Mato bažnyčios altoriaus galinės sienos varinėje garbės lentoje. Giminėja yra pasakojama, kad Nakų namo kieme buvo kasamas smėlis, šalia degamos plytos bažnyčios statybai.

E. Keršulienės tėvai ūkininkavo, buvo gabūs amatams. Tėvas Juozas Kligys (1903-1967) dirbo staliaus darbus, gamino įvairius baldus pagal užsakymus. Dar ir dabar namuose saugoma jo pagaminta lova, stalas ir veidrodis. Keletas jo darbu yra pas giminaičius ir Respublikos gatvės kaimynus. E. Keršulienės mama Julija Kligienė (1903-1980) mokėjo gražiai austi, megzti. Namuose saugomi seni austiniai rankšluosčiai, drobiniai užtiesalai kaip mamos Julijos palikimas. J. Kligienė savo dukrai Elvyrai buvo išaudusi tautinius drabužius, kuriuos dukra Elvyra devėjo įvairiomis progomis. Kadangi buvo gabi, mama Julija Kligienė dažnai mokydavo audimo amato ir kaimynes, pažįstamas moteris. Dukra Elvyra austi išmoko iš savo mamos Julijos Kligienės, pradžioje stebėdama, o vėliau ir pati sėdo į stakles. Aktyviau austi E. Keršulienė pradėjo tik išėjusi į pensiją, bet ir jaunystėje šį amatą bandė, kaip laisvalaikio pomėgį. Net vestuvinėse nuotraukose užfiksuota, kaip ji  savo vyrą papuošė pačios išaustu kaklaraiščiu. Būdama pensininke trumpai dirbo Dailės kombinate Vilniuje, audė kaklaraiščius. Vėliau kasmet ėmė dalyvauti Kaziuko mugėje Vilniuje, taip pat  audžia žmonėms pagal individualius užsakymus. Labiausiai jai patinka kaklaraiščių ir juostų audimas, tradiciniais spalvotais raištai išmargintų pirštinių ir kojinių mezgimas. Raštus savo audiniams ir mezginiams kartais sukuria pati, bet dažniausiai naudoja tradicinius ornamentus. E. Keršulienei šis  darbas labai džiugina, nes yra kūrybiškas ir mielas širdžiai. Šiuo metu dar vis audžia vyriškus kaklaraiščius-juosteles, kurių anksčiau išausdavo per mėnesį apie trisdešimt-keturiasdešmt. Audimui naudoja tik vilną ir liną. Mėgo žalią, gelsvą ir pilką spalvas. Dabar spalvų paletė darbuose šiek tiek platesnė, tačiau išliko aukštaitiškai subtili.

Nuo 1997 m. yra LTS narė. Dalyvauja tautodailininkų rengiamose parodose, mokymuose, amato demonstravimo renginiuose. 2011 m. įvertinta tautinio paveldo produktų A kategorijos sertifikatu.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senųjų mezgimo, audimo amatų puoselėtoja, daugelio parodų dalyvė.

 

GENĖ ŠIMĖNIENĖ

1.Lovatiesių audiniai; 2. Rankšluosčių audiniai; 3. Staltiesių audiniai A kategorija

Gimė 1945 m. sausio 3d. Šiurpikių k., Skapiškio valsčiuje ( dabar Kupiškio r.). Audimo mokėsi nuo mažens, nes motina buvo garsi kaimo audėja. Beje, pastaroji taip pat šio amato mokėsi iš savo motinos. Tėvai augindavo linų. Jų siūlus mama dažydavo ąžuolo žievėmis, todėl jie ilgainiui nekeisdavo spalvos. Maždaug 10 metų būdama Genutė, mamai išėjus į darbą kolūkyje, jau mindavo pakojas. Audėjos sugebėjimas perteikti senuosius autentiškus audinių ornamentus paveldėtas iš mamos ir močiutės. Pirmąsias stakles padarė Juozas Pipinis, meistras ir audėjas iš Rokiškio. Jis ir pamokė, kaip jomis austi. Pradžioje audė rinktines pusantro metro pločio lovatieses. Dabar G. Šimėnienė savo erdviuose namuose turi visą staklių kolekciją. Per abu gyvenamojo namo aukštus – skirtingo dydžio ir sudėtingumo staklės. Tiesa, kai kurios išardytos, bet šešerios puikiai veikia ir nė vienos iš jų ilgai be darbo nestovi.  Jomis audžiamos staltiesės, rankšluosčiai, kilimėliai, servetėlės bei tautiniai suvenyrai. Audžia iš medvilnės ir natūralaus lino siūlų, todėl dirbiniai yra patvarūs, atrodo prabangiai, malonu į tokius žiūrėti. G. Šimėnienė audimo staklių neapleidžia jau daugiau kaip 40 metų. Ji – trečia audėjų karta. Nuo 1963 m. dirbo Juodupės vilnonių audinių fabrike „Nemunas“, nuo 1980 m. audė Kupiškio, Jekabpilio (Latvija) Dailės kombinatuose.

G. Šimėnienė nuo 1990 metų yra Tautodailininkų sąjungos narė. Ilgą laiką buvo Rokiškio rajono  Tautodailininkų sąjungos pirmininkė. 1991 metais pirmą kartą dalyvavo parodoje Rokiškyje. Vėliau kasmet yra nuolatinė  tautodailės parodų dalyvė.  Tautodailininkės audiniai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

2010 m. suteiktas Respublikinis Tautinio paveldo produkto sertifikatas, vėliau ir A kategorijos tradicinių amatų meistro vardas. Tais pačiais metais buvo suteiktas geriausios Rokiškio miesto „Metų tautodailininkės“ vardas. G. Šimėnienė turi meno kūrėjo statusą. Ji yra apdovanota sidabro ženklu „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“. G. Šimėnienė – daugelio respublikinių parodų dalyvė, personalinių parodų autorė. Jos darbai pristatyti Latvijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Turkijoje, Vokietijoje, ne kartą eksponuoti Norvegijoje. Surengta personalinė paroda JAV lietuvių bendruomenės namuose Bostone ir Niujorke. Juodupietės kūrinius įsigijo Alantos, Kupiškio, Biržų, Rokiškio krašto muziejai, Seinų muziejus Lenkijoje, Vilniaus „Arsenalas“.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo audimo amato puoselėtoja.

GITA KOLOSOVIENĖ

Tautinio paveldo produktai: langų užuolaidos (A kategorija)

G. Kolosovienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus narė, Obelių gimnazijos mokytoja. Jos karpiniuose žydi gėlės, čiulba paukščiai, noksta obuoliai. Vingriuose karpinių raštuose atgimsta jaukūs ir šilti lietuviški motyvai, simboliai.

“ Tai mano prisilietimas prie to, kas atėję iš labai toli – iš mūsų senolių būties, kasdienybės, kalendorinių ir šeimos švenčių, tradicijų“- įkvėpimo šaltiniais dalinasi karpinių virtuozė. Sunku suvokti kūrėjos rankos judesių jautrumą, galintį sukurti nuostabius raštus, išvingiuoti ploniausias linijas – tiesiog „išmegzti“ gražiausius vingius, sukurti portretus – su žiedais, žmonių veidais, gamtos padovanotais žmonėms stebuklais. Meno kūrėjo statusą turinti karpymo meistrė savo patirtį perduoda popieriaus karpinių būrelio mokiniams, veda karpinių pamokėles stovyklautojams, karpyti karpinius moko įvairiose Rokiškio rajono  šventėse. Aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, veda edukacinius užsiėmimus, bendrauja su Lietuvos ir užsienio šalių karpinių kūrėjais.

Apdovanojimai:

  • Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus tautodailininkai išrinko geriausia 2012 metų tautodailininke
  • 2019-01-06 Lietuvos nacionalinio kultūros centro prof. Dr. Aleksandros Aleksandravičiūtės diplomas už karpinių meistrystės ištobulinimą
  • 2019 m. Respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo III vietos diplomas;
  • 2020 m. Respublikinės konkursinės liaudies meno parodos “Aukso vainikas” regioninių turo I vietos diplomas.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų -langų užuolaidų- amatininkė, tradicinių amatų meistrė, senojo karpymo amato puoselėtoja.

 

IGORIS KOVALEVSKIS

1.Ąsočiai 2. Buteliai  3. Dubenys   4. Lėkštės   5. Puodeliai  6. Puodynės   A kategorija

Igoris Kovalevskis gimė 1966 m. Kaune. Įgijo metalo apdirbimo technologo specialybė. Keramiko amatu pradėjo domėtis grįžęs iš tarnybos kariuomenėje. Tada dar nebuvo matęs žiedimo staklių, nežinojo molio lipdymo technologijos paslapčių, o ir viso teorinės žinios – tik iš televizijos ir keli literatūriniai straipsniai. Puodžiaus  amato teko mokytis pačiam, mokytojų neturėjo. Pirmasis pavykęs keramikinis troškintuvas buvo stimulas kurti.  Salų dvaro sodybos pastatuose įkūrė įmonės „Violė“ keramikos dirbtuves. Iš pradžių dirbinius liejo formose. Pirmąsias žiedimo stakles pasigmino pats, o įgydamas žinių ir patirties jas tobulino. 2011 m. Vilniaus Kaziuko mugėje buvote pripažintas geriausiu puodžiumi. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. 2012 m. sertifikavo tautinio paveldo gaminius, tais pačiais metais įgijo tradicinių amatų meistro A kategorijos pažymėjimą.

Gaminius gamina iš Kuršėnų ir Rokų karjerų molio. Molio masė paruošiama Kuršėnuose, vėliau perminkoma rankomis ir žiedžiama ant elektrinių žiedimo staklių. Gaminius dekoruoja baltu moliu, jeigu reikia tam tikrų spalvų, dažo metalo oksidais. Dirbiniai glazūruojami arba dengiami bičių vašku. Dalį glazūros gamina pats iš stiklo fritos, bet dažniausiai naudoja paruoštą. Ąselės formuojamos ir klijuojamos rankomis, indams dekoruoti pritaikyti senovės  baltų ženklai ir lietuviški tautiniais ornamentai. Keramikos dirbinius dega elektros krosnyje 1000 C temperatūroje.

Įkūrė keramikos dirbinių įmonę“ Violė“, kurios gaminiai taip pat įvertinti tautinio paveldo produktų sertifikatais.

UAB “Violė”

Sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja. Šiuo metu veikla sustabdyta.

Tautinio paveldo produktai: ąsočiai (A kategorija); buteliai (A kategorija); dubenys (A kategorija); lėkštės (A kategorija); puodynės (A kategorija).

 

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinių amatų meistras, senojo puodininkystės amato puoselėtojas. Tradicinio amato meistras.

Fotografijos – www.temainfo.lt 

JUOZAS ČEPULIS

1.Skulptūros (A kategorija)

Juozas Čepulis gimė 1928 metais rugsėjo 12 dieną Jakiškių kaime, Rokiškio rajone ūkininkų šeimoje. Tėvai mirė anksti, todėl vaikystė ir jaunystė buvo sunki: nuo 7 metų ganė gyvulius, vėliau dirbo įvairius darbus. Rimtai drožti pradėjo būdamas 70-ties, nors smulkmenėles droždavau ir dirbdamas Rokiškio priešgaisrinės dalies viršininku. Pirmieji bandymai buvo rėmeliai, papuošimai šviestuvams, paveikslėliai, žvakidės ir kitos smulkmenos. Išėję į pensiją ėmėsi paukščių, žmonių, žvėrių figūrėlių ir religinių personažų drožybos. Nelankė jokių drožybos pamokų ar kursų, žinių ir įkvėpimo sėmėsi įvairiose parodose analizuodamas kitų drožėjų kūrinius.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys – nuo 2012 metų. Parodose dalyvauja nuo 1999 metų. 2003-2005 m. ir 2008 m. respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti prizininkas. 2012 m. tapo  17–osios L. Šepkos premijos laimėtoju ir pirmos vietos laimėtoju „Aukso vainiko“ parodoje Panevėžio apskrityje, o 2013 metais parodoje „Aukso vainikas“ užėmė antrąją vietą respublikiniame ture, 2014 m. Panevėžio regiono ture užėmė antrąją vietą, 2015 m. pirmą vietą, 2017 m. trečią vietą. 2019 metais Juozo Čepulio religinės tematikos drožiniai įvertinti tautinio paveldo produktų sertifikatu.

Juozą Čepulį ir jo kūrybą galima sugretinti su mūsų krašto dievdirbiu Lionginu Šepka. Abu pradėjo drožti sulaukę vyresnio amžiaus, darbų tematika religinė, drožiniai išdrožti iš vieno medžio gabalo, realistiniai, nedažyti. Tiesa, Juozas yra sukūręs ir spalvingais rūbais aprėdytų šventųjų skulptūrų. Juozo Čepulio kūrybinių darbų yra įsigijęs Rokiškio krašto muziejus ir Lietuvos Nacionalinis muziejus

Tradicinio kryždirbystės amato puoselėtojas, skulptūrų drožėjas.

JŪRATĖ PUSLIENĖ

1. Paprasta rauginta duona (A kategorija)

J. Puslienės kepamos duonos tradicija atkeliavo iš gretimo Zarasų krašto. Jūratė ją, kaip ir iš kartos į kartą perduodamą antrą šimtmetį skaičiuojantį ąžuolinį duonkubilį, perėmė iš anytos Anelės Puslienės. Duonai naudojami tik pačių užauginti ir sumalti miltai. J.Puslienė pasakoja: „Juokauju, kad aš paveldėjau duonkubilį, o vyras – žemę, todėl jo pareiga – paruošti rugių sėjai lauką, pasėti, nukulti, išvalyti ir sumalti. Lauką, kuriame auga rugiai, vadiname duonos lauku, jo visai netręšiame, tik sėjomainą taikome, pūdymą paliekame.“ Ji kepama su tylia malda ir didžiausia žemdirbiška atsakomybe, meile ir pagarba ją kepusiems, valgantiems ir pagal krašto paprotį šviežia duona pasidalijama su artimaisiais ir draugais. Duonos skonį nulemia iš kartos į kartą perduodamas ąžuolinis duonkubilis, kuriame gyvena duonos raugo bakterijos, susiformavusios natūraliai iš laukinių mielių, esančių rugiuose. Užmaišydama duoną, ji nenaudoja pridėtinio raugo, tiesiog duonkubilyje užpliko miltus. Raugo neprireikia, nes jo natūralios bakterijos gyvena duonkubilio sienelėse. Pasak Jūratės, šios duonos skonio pakeisti nebeįmanoma. Po kepimo duonkubilis neplaunamas, tik gerai išgramdomas, išsausinamas miltais ir išdžiovinamas.

Duonos kepimas užima didžiąją dienos dalį. Malkų paruošimas ir duonkepio kūrenimas – vyro pareiga. Žinoma, Jūratė tešlą minko rankomis. Dirba tyloje ir susikaupime. Ant pirmojo kepalo įspaudžia kryžiaus ženklą, kituose – rūtos šakelę arba duobutes. Krosnyje duonelė kepa apie 2,5–3  valandas. Per tą laiką kepalus tenka pakeisti vietomis, kad vienodai iškeptų. Seneliai ir tėvai šią duoną valgė kiek pastovėjusią ir tik stora tamsia pluta, kuri ją saugojo nuo susenėjimo. Buvo tikima, kad ji labai sveika ir nuo jos raudoni žandai vaikams ir seniams darosi, todėl iki šiolei laikomasi tų pačių tradicijų ir duona formuojama ant ližės ir kepama ant ajero ar klevo lapų. Iškepta juoda duonelė laikoma apdengta drobe ir ilgai nesensta.

Puslienė šią duoną kepa Jūžintų krašto kulinarinio paveldo ir tapatumo pristatymams, bendruomenės šventėms, įdedama svečiams lauktuvėms su duonos kepėjos siunčiama žinia apie tai, kad dar yra žmonių, natūraliai išlaikiusių senąją krašto tradiciją kepti ruginę duoną savo šeimai bei artimiesiems ir taip tęsiančių gražią giminės tradiciją, perduodamą iš rankų į rankas.

 

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo kepimo amato puoselėtoja.

LAIMUTĖS SADAUSKIENĖS IĮ

Juodupės baravykai meduoliai (B)

Šakočiai (B)

Laimutės Sadauskienės individuali įmonė vykdyti verslą pradėjo 1995 m. Daugelį metų dalyvauja tarptautinėje žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės parodoje  Berlyne „Žalioji savaitė“. 2020 m. Vokietijos Berlyno tarptautinėje žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės parodoje „Žalioji savaitė“ buvo iškeptas didžiausiais L. Sadauskienės IĮ šakotis, svėręs 45 kg. Už profesionalų lietuviško kulinarinio paveldo pristatymą Žaliosios savaitės parodoje Berlyne apdovanota Lietuvos respublikos ambasados Vokietijoje padėka.

Nuolat dalyvauja tradicinėje Lietuvos gamintojų parodoje  „Rinkis prekę lietuvišką“, tarptautinėje specializuotoje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „Agrobalt“, įvairiose mugėse Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tarptautinių parodų maršrutai veda  į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Latviją: „Riga Food 2016“, vyno ir maisto gurmanų paroda Marselyje „Savim“, taip pat Paryžiuje, kaimo turizmo paroda Bergame ir kt. Vienas iš didžiausiu pasiekimų 2015 metais gauta nominacija: Už Sėkmingiausią Lietuvos kaimo plėtros  2007-2013 metų programos projektą „Už verslo plėtrą kaimo vietovėje“.

Sadauskienės įmonė dalyvauja akcijoje „Atviros dienos kaime“, kuri skirta pristatyti kaimo vietovėse teikiamas paslaugas bei lankytojams sudalyvauti degustacijose. Vykdoma edukacinė veikla, demonstruojamas šakočio kepimas, mokoma šakočių kepėjo amato. Pagal senovines technologijas kepami šakočiai – ypatingas įmonės gaminys. Jo žinomumą kūrė pati gaminio kokybė: 2018 m. šakotis buvo pripažintas Lietuvos šimtmečio maisto produktu. L. Sadauskienės įmonės šakotį smarkiai populiarino edukacinė programa, vykdoma „Šakočių ir baravykų namuose“, kur mokoma kepti šiuos produktus. Be to, pasigaminta ypatinga šakočių lauko kepimo krosnis, leidžianti edukacijas vykdyti mugėse, parodose.

Laimutės Sadauskienės individuali įmonė, kepanti tradicinių gaminių sertifikatą turinčius saldėsius, neabejotinai įsitvirtino Lietuvos konditerinį paveldą pristatančių įmonių olimpe.

 

Laimutės Sadauskienės individuali įmonė tautinio paveldo produktų (šakočių, Juodupės baravykų) gamintoja, senojo kepimo amato puoselėtoja.

RAIMUNDAS NAGELĖ

1. Agrastų vynas; 2. Aviečių vynas; 3. Aviečių vyšnių vynas; 4. Juodųjų serbentų vynas; 5. Obuolių aronijų vynas; 6. Obuolių vynas; 7. Raudonųjų serbentų vynas; 8. Spanguolių obuolių vynas;  9. Vyšnių vynas  A kategorija

Rokiškio rajone, Taručių kaime, prie pat sienos su Latvija įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Roksala“, kurioje R. Nagelės šeima pagal senas tradicijas gamina naminį vyną. Vynai daromi iš šeimininkų ūkyje auginamų vaisių ir uogų.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo vyndarystės amato puoselėtojas.

STEFANIJA ČYPIENĖ

Tautinio paveldo produktai: puošybos detalės ( A kategorija); servetėlės ( A kategorija); staltiesės (A kategorija)

Čypienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus narė, dailiųjų amatų atstovė, gimusi, gyvenanti ir kurianti Rokiškio rajone. Kaip mezgėjos, nėrėjos talento pradžia galima laikyti ankstyvąją vaikystę. Ji pati prisimena: „Dar piemenka būnat knietėjo pabandyti tuo pagaliuku (turėjo mintyse nėrimo vąšelį) išnerti kokį raštelį ar juostelę“. Pirmąja mokytoja ji laiko savo mamą, to meto garsią audėją Oną Smalinskienę , 1905 m. gimusią Kriaunų seniūnijos Pakriaunių  kaime. Jos motina ausdavusi nepaprastai gražius, sudėtingus raštus, tačiau dukra audimu nesusidomėjo. Suviliojo ir traukė nėrimas. Iš mamos ji sužinojo, kaip nunerti stulpelį, juostelę, o vėliau ir daug sudėtingesnius raštus. Mezgimas ir nėrimas S. Čypienę lydi visą gyvenimą. Atradusi laisvą minutę ji ima į rankas virbalus arba nėrimo vąšelį ir pasineria į kūrybą. Tuo metu gimsta patys gražiausi ir įmantriausi raštai, kuriuos išmezga ar išneria kurdama servetėles, staltieses, įvairias puošybos detales. Daugybę ornamentų pavyzdžių ji randa gamtoje, ypač mėgsta jurginų žiedus, kurie anot tautodailininkės, yra daugiausiai kūrybinių minčių suteikiantys augalėliai. Jai taip pat patinka nerti tulpių, rožių, rugio varpų ornamentus. Dažniausiai kuria vienetinius dirbinius, į kuriuos sudeda meilę, nuotaiką, rankų ir širdies šilumą. Pagrindinė nėrimo žaliava – siūlai (lininiai, medvilniniai). Svarbiausi kūrėjos įrankiai: virbalai, nėrimo vašeliai  Dar vienas jos pomėgių buvo siuvinėjimas. Iš jaunystės laikų turi išlikusį ne vieną rankdarbį su gražiausiais  siuviniais ant pagalvėlių, servetėlių, kampelių lentynoms papuošti.

Čypienės kūryba ne kartą demonstruota įvairiose parodose: Rokiškio krašto muziejuje, tautodailininkų parodose. Dailiųjų amatų meistrė noriai dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuose su kitomis nėrėjomis kuria įspūdingus gaminius.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo mezgimo amato puoselėtoja.

VIDMANTAS ZAKARKA

1.Koplytstulpiai; 2. Kryžiai; 3. Samčiai; 4. Šaukštai (A kategorija)

Medžio drožėjo gyslelė, tai V. Zakarkai senelio genetinė dovana. Senelis iš mamos pusės Pranas Rakauskas (gim. 1902 m.,  gyv. Dauliūnuose, Jūžintų sen., Rokiško r.) buvo vietos amatininkas – gamino baldus, kitus namų apyvokos daiktus. Dailiai skobė ir drožinėjo. „Deja, turiu išsaugojęs tik vienintelį jo šaukštą, dabar net apmaudu, kad tik tiek, kad anksčiau nesusirūpinau jo kūrybiniu palikimu. Beje, apie šaukštus dabar prisiklausau įvairių patarimų, jog nederėtų kotelių praplatinti, jog tokių esą anksčiau nebūdavo… Būdavo, tikrai… Pamenu, kad senelis kotelius praplatindavo ir raštais margindavo“, – taip apie savo kūrėjo užuomazgas pasakoja V. Zakarka. Tačiau jo vaikystės patirtis tebuvo stebėtojo, nes senelis buvęs labai atsargus ir anūkui, kad šis nesusižeistų, draudęs liestis prie jo įrankių: „neimk, neįsipjauk,.. bijodavo…“.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Vidmantas Zakarka gimė 1959 m. Rokiškyje. Vilniaus statybos technikume įgijo techniko – statybininko specialybę ir grįžo atgal. Rokiškyje gyvena ir kuria. Jo, kaip medžio drožėjo, patirties pradžią galbūt galima būtų laikyti ir mokyklos metus, kai lankydamas darbščiųjų rankų ratelį kūrė pirmuosius savo raižinius, o gal tarnybos armijoje laiką,- kai iš rašymui skirtų plunksnų pasigamino kaltelius ir  raižė medį. Tuo tarpu tikro amatininko styga suvirpėjo jau sukūrus šeimą, apie 1985 -uosius, kai ėmėsi savo būstui gaminti baldus ir, svarbiausia, – sūnums lopšį. Per visą gyvenimą V.Zakarką lydėjo ypatingas medžio jautimas, atsineštas iš vaikystės: „Senelis žiemą varstotą įsinešdavo į virtuvę ir visą trobą užliedavo drožlių kvapas…“.

Zakarkos, kaip besitvirtinančio tautodailininko, svarbiausiais metais reikėtų laikyti 2007 –uosius, kai apsisprendė palikti darbus ir pamėginti išgyventi tik iš kūrėjo amato. Likti be nuolatinio garantuoto pajamų šaltinio sprendimas nebuvo lengvas, tačiau tautodailininkas jau nebesugebėjo sutilpti į tas šykščias vakaro valandas, kurios lieka sugrįžus po darbo į namus. Kūrybine prasme, šis sprendimas pasiteisino – prasidėjo labai intensyvus etapas. Kūrėjas perėjo prie monumentaliosios skulptūros – šiame etape gimė jo kryžiai, koplytstulpiai ir kitos krašto sodybas, parkus ir kitas viešąsias erdves puošiančios skulptūrinės formos. Tautodailininkas yra sukūręs 6 kryžius, 3 koplytstulpius, per 10 įvairios tematikos skulptūrų. Monumentaliąją skulptūrą, ypač sakralinėmis temomis V.Zakarka linkęs laikyti savo svarbiausiu kūrybos akcentu, na, o įvairūs buities elementai ir liko tuo maloniu vakariniu užsiėmimu virtuvėje, ta kūrybine pertraukėle, kol galvoje gimsta didžiųjų skulptūrų formos, konstrukciniai sprendimai ir ornamentų junginiai.

Nuo 2008 m. Vidmantas Zakarka yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas, medžio drožybos meistras.

Svarbiausi kūrėjo įrankiai: kirvis, oblius, kaltas. Tautodailininkas intensyviai domisi Rokiškio krašto muziejuje saugomais šio regiono skulptūrų pavyzdžiais, nuotraukomis, piešiniais, ornamentika. Idėjų  kūrybinei raiškai ieško stalo knygose – Pauliaus Galaunės „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ (Vilnius, „Mokslas“, 1988) ir Rokiškio krašto muziejaus išleistame kataloge „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra“ (Rokiškio krašto muziejus, 2008). Savo kūrybos braižą tautodailininkas tobulina pleneruose, kūrybinėse stovyklose tarp patyrusių medžio drožėjų.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis meistras, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas.

VIOLETA JASINEVIČIENĖ
  1. Veltiniai (A kategorija)

Gimė 1966-02-17, Rokiškyje. Šiuo metu dirba finansų srityje. Būdama tiksliųjų mokslų atstove, rankdarbiais žavisi ir jais užsiima nuo tada, kiek pati save prisimena. ,,Vaikystės vasaros praleistos lietuviškame kaime, tarp darbščių ir kūrybingų žmonių (senelis vėlė veilokus, abi močiutės nuolat mezgė, teta audė vilnonius kilimus, rišo šiaudinius sodus) leido iš arti pažinti ir pačiai save išbandyti  daugelyje sričių: mezgiau, siuvinėjau, siuvau ir netgi audžiau. Nuo vaikystės mezgimas buvo didžiausias mano hobis.“ Prieš gerą dešimtmetį, kursų, edukacinių užsiėmimų dėka, atsirado galimybė susipažinti su vilnos vėlimo technika, tapyba ant drobės ir šilko, keramika, šilko bei kitų natūralių pluoštų dažymu augaliniais dažais. Tada gimė pirmieji gaminiai iš karštos vilnos – ­šlepetės, pirties kepurės, vėliau ir veltinukai. Šiandien tai yra V. Jasinevičienės pomėgis, laisvalaikio praleidimo būdas ir tiesiog geras laikas. Vieni mėgstamiausių dirbinių – veltinukai- gaminami iš balto vilnos karšinio – be jokių margumynų, natūralūs, žemiški, dekoruoti linu.

Nuo 2014 metų aktyviai dalyvauja amatininkų ir liaudies meistrų gaminių mugėse, senųjų amatų šventėse, festivaliuose, edukacijose, parodose, demonstruoja senąjį vilnos vėlimo amatą.

Pirmąją personalinę parodą surengė 2018 m. Tai pačiais metais buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo nario sidabro ženkleliu „Atkurtai Lietuvai 100“ ir padėka už aktyvumą, veiklumą, praeities tradicijų ir dabarties kūrybišką perteikimą, tradicijų puoselėjimą.

2017-2021 metais dalyvavo liaudies meno konkurso „Aukso vainiko“ regioninėse parodose. 2020-  2021 metai gausūs parodomis, senojo vilnos vėlimo amato demonstravimu renginių bei švenčių metu atnešė didelę sėkmę kūrybos darbų įvertinime. Respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje .

,,Aukso vainikas‘‘ apdovanota specialiuoju diplomu ,,Už tradicines skrybėles“ Rokiškio rajono savivaldybės mero padėka už etninės kultūros puoselėjimą, tautodailės tradicijų tęstinumą, ilgametę kūrybinę veiklą.

 Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 2016 metų.

Violeta Jasinevičienė - senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja, tradicinių veltinių vėlėja.

ROKIŠKIO MĖSINĖ, UAB “DAIVIDA”

1.Šaltai rūkyta dešra 2. Šaltai rūkyta filė  3.Šaltai rūkytas skilandis  4.Šaltai rūkyti lašiniai  5. Sūdyti lašiniai   6. Skilandžiai     (B kategorija)

„Daivida“ (Rokiškio mėsinė) vienintelė mėsos perdirbimo įmonė Rokiškio rajone Lietuvos šiaurės rytuose, savo ištakas sieja su pirmąja skerdykla Rokiškio rajone, kuri buvo įkurta 1923 metais šalia „Rokiškio dvaro”. Šiandien iš šio dvaro į gamyklą galima patekti nuostabia Ąžuolų alėja, kuri iš senų laikų buvo laikoma „Pirklių keliu“. „Daivida“ (Rokiškio mėsinė) gamina tradicinius Aukštaitijos kraštui būdingus mėsos gaminius: nacionaliniu produktu pripažintą skilandį natūralioje kiaulės pūslėje, šaltai rūkytus lašinius su natūraliais prieskoniais, šalto rūkymo dešras natūralioje kiaulės žarnoje, tradiciškai sūdomus lašinius. Šiems gaminiams rūkyti įmonėje įrengta tradicinė rūkykla, kuri kūrenama juodalksnio pjuvenomis. Tautinio paveldo ženklu pažymėta produkcija vartotojams pateikiama  atnaujintose, šiuolaikinėse pakuotėse su lietuviškais raštais lyg iš močiučių skrynių. Nors įmonė yra šiuolaikiška ir siekianti  išsiskirti iš konkurentų minios, tačiau laikosi savo pagrindinių vertybių – gilios gamybos tradicijos, kokybė lyg rankų darbo, natūralumas bei šviežumas. Iki šiol gamyboje išsaugojome nemažai rankų darbo, tai padeda metų metus gaminti išskirtinio skonio gaminius.

Nuolat atsinaujinanti, gebanti kulinarines tradicijas suderinti su šių dienų poreikiais, pritaikanti pažangias technologijas ir kartu išsauganti unikalias gaminių savybes – tokia šiandien Rokiškio mėsos perdirbimo įmonė ,,Daivida“.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų gamintoja, senojo mėsos apdirbimo, apdorojimo, perdirbimo amato puoselėtoja.

UAB „KEPĖJĖLĖ“
  1. Riestainiai (A kategorija)

Rokiškio UAB „Kepėjėlės“ riestainiai (baronkos) – šalyje žinomas prekės ženklas. Jas bene vienintelė šalyje pagal senovinę receptūrą tikroje malkomis kūrenamoje krosnyje kepa UAB „Kepėjėlė“. Kas yra riestainiai? Dažniausiai tai iš kvietinių miltų ir mielių pagaminti kepiniai, kurie yra suriesti į apvalią formą, paliekant viduryje skylę.

„Baronkos“– Rokiškio krašto pasididžiavimas ir tautinio paveldo gaminys. Jos kepamos pagal senovinę technologiją, kurią žino patyrusios kepėjos. Iš tešlos rankomis formuojami riestainiai, jie plikomi ir kepami ant žarijomis įkaitinto krosnies pado. Šiam gaminiui „Kepėjėlė“ įsirengė specialią malkomis kūrenamą krosnį. Nors darbas sunkus fiziškai, tačiau „baronkas“ kepa moterys. Per dieną rankomis jos suformuoja daugiau nei 5 tūkst. riestainių, dirba nuolatiniame karštyje ir drėgmėje. O ir technologija turi būti atidirbta it laikrodis: vos minutę ilgėliau nei reikia verdančiame vandenyje palaikytos „baronkos“ bus kietos. Nemažai pastangų ir įgudimo reikia ir krosniai tinkamai iškūrenti: juk perkepti šių riestainių negalima.
Niekur kitur tokių nekepa.
„Baronkoms UAB „Kepėjėlė“ nenaudojami jokie sintetiniai priedai. Tad riestainiai yra visiškai natūralus skanėstas, tinkamas ir mažam, ir vyresniam. Daugelis rokiškėnų juos skanauja užsigerdami pienu, pertepę uogiene, sviestu ar karameliniu kremu. „Baronkos“ nepamainomos ir iškylose, siunčiamos lauktuvėms užsienyje gyvenantiems tautiečiams, įdedamos svečiams. Jos tapo tarsi Rokiškio miesto simboliu. Miesto svečiai pasisvečiavę Rokiškyje lauktuvėms „baronkų“ parveža sau ir savo draugams.
UAB „Kepėjėlė“ ypatingų riestainių skonį pažįsta ir Vilniaus, Kauno pirkėjai. Prie „Kepėjėlės“ paviljono šalies Kaziuko mugėse, Sartų lenktynėse nusidriekia didelės eilės. Tai gerai žinomas prekės ženklas Lietuvoje.

Sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja.

PAAIŠKINIMAI

Tautinio paveldo produktai – nustatyta tvarka sertifikuoti (A ir B kategorija) tradiciniai gaminiai, tradicinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, tradicinės paslaugos, pasižyminčios istoriškai Lietuvoje ar jos atskirame etnografiniame regione susiformavusia produkto tradicine forma, sudėtimi ir kitais specifiniais kokybiniais ypatumais.
Sertifikavimas – procedūra, kuria įvertinama, ar tautinio paveldo produktas, tradicinio amato meistras, tradicinių amatų mokymo programos, tradicinės mugės, atitinka jiems keliamus reikalavimus. Atitiktis paliudijama dokumentu – sertifikatu.
Tradicinis amatas – individuali ar kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais, skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui. Tradiciniams amatams priskiriamas tradicinių gaminių gaminimas, tradicinių veislių augalų ir gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas, tradicinių paslaugų teikimas.
Tradicinis amatininkas – fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu amatu.
Tradicinių amatų meistras – nustatytus reikalavimus atitinkantis tradicinis amatininkas, sugebantis perduoti tradicinių amatų įgūdžius kitiems asmenims.
Tradiciniai gaminiai – nemasinės gamybos amatininkų dirbiniai, maisto gaminiai, liaudies muzikos instrumentai ir kiti etninio materialaus paveldo gaminiai, pagaminti iš tradicinių žaliavų, naudojantis rankų darbu ir kitomis senosiomis arba jas atitinkančiomis naujomis technologijomis ir išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį.
Tradicinės paslaugos – tradicinių gaminių gamybos demonstravimas, arklių kaustymas, kaminkrėtystė, folkloro (muzikinio, sakytinio ir kitokio) atlikimo paslaugos, tradicinių renginių (kalendorinių ir šeimos švenčių, tradicinių mugių ir panašių renginių) organizavimas ir kitos etnine kultūra pagrįstos paslaugos.
Tradicinės augalų ir gyvūnų veislės – nacionalinės senosios augalų ir gyvūnų veislės.
Tradicinės mugės – sertifikuoti Lietuvos regionuose organizuojami renginiai, turintys istoriškai susiformavusias kultūros tradicijas, kuriuose daugiau kaip pusė parduodamų gaminių, teikiamų paslaugų yra tautinio paveldo produktai, o šių realizavimas ar demonstravimas yra pagrindinis renginio tikslas.

PRAŠYMŲ FORMOS IR KITI DOKUMENTAI

Tautinio paveldo produktai

Prašymas sertifikuoti Tautinio paveldo produktą, tradicinių amatų mokymo programą, tradicinę mugę.

Prašymas sertifikuoti (atestuoti) tradicinių amatų meistrą.

Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų, tradicinių mugių sertifikavimo ir atestavimo taisyklės.

Tradicinių amatų klasifikacijos aprašas.

Tradicinių amatų klasifikacija.

Tautinio paveldo produktų atitikties tradicijai vertinimo rodikliai.

Tautinio paveldo produktų atitikties tradicijai kriterijų aprašas.